Raktažolėmis labai domėjosi dar evoliucijos teorijos pradininkas Charlesas Darwinas. Raktažolės mokslininkams tapo tam tikru pavyzdiniu organizmu, kurių tyrimais remiantis galima daryti išvadas ir apie kitas rūšis. Kaip pavyzdiniai organizmai, bandymuose ir tyrimuose dažniausiai naudojamos žiurkės, vaisinės muselės ir kepimo mielės. Raktažolės yra geras pavyzdinis organizmas tirti, kaip jūsų gyvenamojoje vietoje ir visoje šalyje vabzdžiai apdulkina pievų augalus.
Bendrai surinkti duomenys apie raktažoles suteikia raktažolių ir kitų susijusių rūšių augalų gyvavimo apžvalgą. Galima įvertinti, kuriose teritorijose gamtos būklė gera, o kuriose pablogėjo.
Pavasarinė raktažolė, dėl savo specialaus kaklelio, turi turi dviejų rūšių žiedus. Juos vadiname S tipo ir L tipo žiedais. Žiūrint iš viršaus, S tipo žieduose matosi kuokeliai, o L tipo žieduose – piestelės (žr. pav.). Šie pavadinimai yra kilę iš atitinkamų angliškų terminų – short-styled morph ir long-styled morph, o lietuviškus terminus galime skirti pagal tai, kad L tipo žieduose yra trumpi kuokeliai, o S tipo žieduose kuokeliai yra tokie ilgi, kad išlenda iš žiedo.
S tipo
Paprastai raktažolių augimvietėse augalų, turinčių skirtingų tipų žiedus, dalys yra lygios, t. y. apie 50:50. Šiai pusiausvyrai sutrikus, sumažėja tikimybė, kad augalai turės tinkamą partnerį, todėl nukentės apdulkinimo procesas ir keitimasis genetine medžiaga. Dėl to mažėja augalų gyvybingumas. Deja, įprastų raktažolių augimviečių – tradiciškai tvarkomų pievų – šiuolaikiniame kraštovaizdyje nuolat mažėja. Nykstant pievoms, mažėja ir jose augančių augalų rūšių. Labai sumažėjus raktažolių, gali pasikeisti L ir S tipo žiedų pusiausvyra, viena rūšis gali visiškai išnykti. Su jūsų pagalba norime užkirsti kelią tokiems galimiems S ir L tipo žiedų augalų dalies pokyčiams, kuriuos sukelia kraštovaizdžio keitimasis.
Pavasarinė raktažolė, kaip vabzdžių apdulkinamas augalas, priklauso nuo apdulkinančių vabzdžių – bičių, kamanių, drugelių ir kitų.
Kaip atpažinti raktažoles?
Pavasarinė raktažolė (Primula veris) yra pavasarį žydintis žolinis augalas. Tai daugiametis augalas, daug metų augantis ir žydintis toje pačioje vietoje. Pavasarinė raktažolė yra vienas pirmųjų pavasario šauklių – raktažolės paprastai pradeda žydėti gegužės pradžioje ir žydi kelias savaites. Esant vėsesniam orui, raktažolės gali pradėti žydėti vėliau ir žydėti iki birželio vidurio.
Raktažolė yra vidutiniškai 10–30 cm aukščio žolinis augalas. Jis turi žalius pailgus, iki 20 cm ilgio lapus; vienas augalas gali turėti vieną ar kelis stiebus. Stiebo gale yra nulinkę ryškiai geltonos spalvos varpelio formos žiedai su oranžiniais taškeliais, vienoje pusėje esančiame žiedyne yra po 5–16 žiedų.
Į pavasarinę raktažolę panašios rūšys yra paprastoji raktažolė (Primula vulgaris), aukštoji raktažolė (Primula elatior) ir hibridinių veislių raktažolės. Apžiūrėdami įsitikinkite, ar tai tikrai pavasarinė raktažolė!
Kaip atskirti pavasainę raktažolę nuo kitų panašių rūšių raktažolių?
Pavasarinės raktažolės žiedai yra mažesni nei aukštosios raktažolės, ryškiai geltoni, o jų viduje matosi maži raudoni taškeliai. Aukštosios raktažolės žiedai paprastai būna stambesni, šviesiai geltonos spalvos. Pavasarinės raktažolės žiedai yra varpelio formos, o aukštosios raktažolės žiedai yra atviresni. Paprastoji raktažolė turi trumpą kotelį, jos žiedai labai šviesiai geltoni ar net balti. Raktažolės dažnai auginamos gėlynuose prie namų, iš jų gali lengvai gali išplisti į laukinę gamtą. Jos būna įvairių spalvų – violetinės, raudonos, oranžinės ir rožinės. Gamtoje augančios pavasarinės raktažolės būna tik ryškiai geltonos.
Kur auga raktažolės?
Raktažolės yra paplitusios visoje Europoje, dažniausiai jų galima rasti žole apaugusiose vietovėse. Raktažolės labiau mėgsta sausą arba vidutiniškai drėgną kalkingą dirvožemį, kuris labiau būdingas, pavyzdžiui, pakrančių vietovėms. Dažniausiai jų galima rasti pievose, parkuose, pamiškėse, taip pat pakelėse, ypač saulėtose vietose.